D. Coulthardas prakalbo apie sveikatos problemas karjeros pradžioje

Arūnas Brasas

8/7/2025

Buvęs „Formulės 1“ lenktynininkas Davidas Coulthardas atvirai papasakojo apie ankstyvoje savo lenktynių karjeros stadijoje patirtus sunkumus dėl valgymo sutrikimo.

Dalyvaudamas tinklalaidėje „High Performance“, 54 metų sportininkas pasakojo, kad būdamas 11–16 metų, kai lenktyniavo su kartingais, jis sirgo bulimija, bet apie tai tuo metu „nesikalbėjo su niekuo“.

„Taip, sirgau bulimija“, - sakė D. Coulthardas.

„Aš to nelaikiau spaudimu. Mačiau tai kaip būtinybę, kad pasiekčiau reikiamą svorį. Juk žirgų jojikai, mes žinome, kad jie eina į pirtis ir daro ką tik gali, kad numestų svorio ir tilptų į normas. Boksininkai taip pat. Gimnastai, tikriausiai taip pat. Yra daug kitų, kurie serga bulimija ar anoreksija, nes veidrodyje jie nemato tokio atspindžio, kuris, jų manymu, atitiktų jų tikrąjį „aš“.

„Atsistodavau ant svarstyklių ir matydavau, kad sveriu vienu svaru per daug – tai reiškė, kad mano rezultatas bus prastesnis.“

„Paauglystėje sverdavausi du kartus per dieną – ryte vos atsikėlęs ir vakare prieš eidamas miegoti. Tai man parodydavo vidutinį svorį. Likus kelioms dienoms iki lenktynių, galėdavau įvertinti, ar esu tinkamame diapazone. Aš buvau aukštas kaip savo kartos lenktynininkas, tad pasiekti reikiamą svorį darėsi vis sunkiau.“

„Kartingo jaunimo kategorija buvo nuo 11 iki 16 metų. Kai man buvo 11, į automobilį reikėjo dėti papildomą balastą, nes lenktyniavau su suaugusiais vyrais, kurie jau buvo subrendę ir skutosi. Bet kai man buvo 15–16 metų, buvau aukštas, o svorio norma liko skirta 11-mečiams, todėl teko ieškoti kompromisų. Tai buvo neišvengiama blogybė, apie kurią nesikalbėjau su niekuo. Tiesiog žinojau – jei sveriu per daug, tai, ką suvalgiau per vakarienę, manyje neliks.“

D. Coulthardui pavyko įveikti svorio problemas, kai jis perėjo iš kartingų į automobilių lenktynes.

„Kai perėjau į automobilius, 17-os buvau gana lengvas, nes paauglystėje tiesiog badaudavau. Todėl kalbant apie kūną, turėjau vietos užaugti.“

„Aukštesnio lygio lenktynėse jau būna nustatytas minimalus svoris. „Formulėje 1“, jei neklystu, tai yra vairuotojo ir sėdynės bendras svoris – 80 kg. Tad tokie lenktynininkai kaip Maxas Verstappenas gali varžytis su mažesniais sportininkais, pavyzdžiui, Yuki, kuris, tikėtina, sveria apie 60 kg. Maxas, tikriausiai, virš 70 kg.“

„Alaino Prosto laikais jis derėdavosi su F-1 komandomis ir sakydavo: „Mano komandos draugas yra Nigelas Mansellas, jis sveria 78 kg, aš – 58 kg. 10 kg reiškia 0,3 sekundės. Kiek jūs mokėtumėt, kad išgautumėt 0,3 sekundės?“

„Taip jis užsitikrindavo, kad bus bent puse sekundės greitesnis už savo komandos draugus vien dėl svorio. Todėl jis ir gaudavo didesnį atlyginimą, nes buvo geras lenktynininkas ir lengvas. Vėliau, apie 9-ąjį dešimtmetį, buvo įvesta vairuotojo minimalaus svorio taisyklė.“

„Tiesa, Alainas vis tiek 1993 m. dar kartą tapo čempionu, lenkdamas komandos draugą Damoną, bet jis jau neturėjo to ankstesnio svorio pranašumo.“

„Aš tiesiog negalėjau turėti trūkumų. Jei būčiau per sunkus – tai jau būtų trūkumas. Pranašumas būtų buvęs, jei nebūtų buvę jokios svorio ribos ir galėčiau būti dar lengvesnis. Bet žinoma, tu visada ieškai kiekvieno įmanomo pranašumo.“