G. Russellas pasidalino prisiminimais apie griežtą tėvo auklėjimą

© Richard Pardon for Mercedes-Benz Grand Prix Ltd.

„Mercedes“ komandos lenktynininkas George‘as Russellas atskleidė, kad vaikystėje, kai jis lenktyniaudavo kartingais, jo tėvas jam tyčia pateikdavo klaidingą informaciją apie rato įveikimo laikus.

„Tiesą sakant, apie tai nieko nenutuokiau, nes iš kart buvau greitas ir laimėdavau lenktynėse,“ – kalbėdamas tinklalaidėje „Untapped“ sakė G. Russellas, paklaustas, kada suprato, kad yra talentingas.

„Tikriausiai to nesupratau, nes mano tėvas buvo labai griežtas. Visada jaučiau, kad jam nesu pakankamai geras. Kai važinėdavau kartingais, tuo metu nebuvo jokios rimtos duomenų analizės. Treniruočių metu neturėdavome rato įveikimo laikų. Laiką matuodavo tiesiog mano tėvas su chronometru.

„Tik po kokių penkerių metų sužinojau, kad jis visada pradėdavo matuoti vėliau, kad mano rato laikai atrodytų prastesni, nei buvo iš tikrųjų. Treniruotėse jis man sakydavo kitų lenktynininkų rato laikus ir aš visada galvodavau, kad esu lėtas. Tada atvažiuodavau į varžybas, iškovodavau „pole“ poziciją, laimėdavau lenktynes ir kaip vaikas būdavau visiškai sutrikęs, nes galvodavau: „Per treniruotes visada esu lėtas, o per lenktynes laimiu. Kodėl taip yra?“

„Laikui bėgant supratau, kad jis tai darė tik tam, kad per daug savimi nesididžiuočiau ir nebūčiau per daug savimi pasitikintis. Tai buvo nuostabi ir labai svarbi pamoka.“

Britas papasakojo, kaip per metus pasikeitė jo santykiai su tėvu.

„Jis išvažiuodavo į darbą dar prieš man pabundant, o grįždavo tik aštuntą ar devintą vakare, kai jau miegodavau. Taigi, darbo dienomis jo nematydavau. Penktadienio vakarais lipdavome į furgoną ir keliaudavome po visą šalį, o jei lenktynių savaitgalis būdavo prastas – jis rėkdavo, šaukdavo ir stipriai mane spaudė.“

„Būdamas vaikas galvodavau: „Aš nematau savo tėvo, o kai pamatau, jis pyksta ant manęs ir jaučiu, kad jį nuviliu.“ Buvo labai sunku. Tik būdamas maždaug 17-os metų supratau, kad svarbu ne tik tai, kiek jis investavo pinigų, bet ir kiek laiko į mane sudėjo. Jis turėjo labai sunkiai dirbti, kad suteiktų man tokią galimybę. Ir kai tik turėdavo laisvą minutę, veždavosi mane visur, kur reikėdavo.“

„Galiu tik įsivaizduoti, kokį spaudimą ir stresą jis pats patirdavo. Galų gale tie metai nuo septynerių iki trylikos suformavo mane kaip asmenybę ir už tai jam esu dėkingas.“

G. Russello teigimu, situacija pasikeitė į gerą, kai jis būdamas 17-os prisijungė prie „Mercedes Junior Team“.

„Dabar viskas daug geriau – jis yra tėvas, o ne, kaip tada, mentorius, mechanikas, vairuotojas po visą šalį, investuotojas. Jis buvo viskas viename. Ir, žinoma, stebėjo, kaip augau kaip vaikas ir paauglys, norėjo suteikti man šią galimybę ir dėl to rizikavo viskuo.“

„Tik pasirašius sutartį su „Mercedes“ atrodė, kad jis perduoda estafetės lazdelę. Tuomet turėjome labai gerą pokalbį, kai pasakiau savo nuomonę – kad noriu, jog jis būtų mano tėvas, o ne dar kažkas daugiau.“

„Todėl dabar, kai jie atvyksta į lenktynes, nestovi priešais kameras, nesistengia būti dėmesio centre, neduoda interviu. Jie tiesiog nori būti ten kaip mano tėvai.“